Jie keliasi ne tam, kad skubėtų, o tam, kad pajustų lėtą rytą, kuris priklauso tik jiems. Praverti langai, į kambarį įslenka jūros dvelksmas, o netrukus jį pakeičia tirštas kavos ir dar šiltos, sviestu kvepiančios bagetės aromatas. Pakrantė dar tik bunda, o pirmieji ryto būdrautojai leidžiasi lengvam bėgimui – nuo namų iki kepyklėlės, stabteldami trumpiems pokalbiams su tais, kurie taip pat vertina lėtumą.
Bonjour, bonjour skamba gatvėse, lydimas bučinių į skruostus – ne vieno, ne dviejų, o kartais net trijų. Tai ritualas, kupinas nerašytų taisyklių, kurias jie jaučia instinktyviai.
Laikas čia neskuba – jis slenka, švelniai įsukdamas į dieną be rūpesčių. Sunku pamatyti skubantį prancūzą, ypač Rivjeroje. Tau nusišypso kepyklėlės savininkas, žmonės mandagūs, bet ne per daug – išlaikantys savitą rafinuotą snobiškumą. Ir dar – tikrai primins, kad prancūziška bagetė nėra pjaustoma, o laužoma, ir kad geriausias jausmas ją valgyti einant tiesiog gatve.
Kai mėgaujiesi savimi ir kiekviena akimirka – o prancūzai tai moka ypač gerai – skaitydami knygą kavinėse ar tiesiog leisdami žvilgsniui klaidžioti po Viduržemio jūros bangas. Be skubos, kiekvienas savo ritmu atlieka kasdienius darbus, daug bendrauja ir leidžia sau pasinerti į lėtą, saldų buvimo jausmą čia ir dabar. Prancūzų gyvenimo būdas – tai ne taisyklės, o švelnus menas gyventi tarp akimirkų.
O moterys – tarsi atskira istorija. Jų stilius skiriasi nuo itališkojo – mažiau teatro, daugiau paslapties. Jose gyvena subtilus netobulumas, lengvas nerūpestingumas. Jos gali užsidegti cigaretę ne iš įpročio, o iš nuotaikos – tarsi trumpam virstų kino aktorėmis, gyvenančiomis savo pačių filme
Jų stilius – tai mada su nuotaika. Lyg atsitiktinai užmestas šalikas, kuris krenta tobulai. Juoda ir balta, paprastos formos, viena subtili detalė – akcentas, kuris pasako daugiau nei visas derinys. Jos rengiasi ne tam, kad būtų pastebėtos, o tam, kad jaustųsi savimi. Ir būtent todėl jų neįmanoma nepastebėti – tas lengvumas primena kadrą iš mados fotografijos.
Prancūzijos Rivjeroje stilius nėra kuriamas – jis tiesiog egzistuoja. Be pastangos, be deklaracijos, be poreikio įrodyti. Niekas neatrodo surežisuota, tačiau viskas – išgryninta. Ir tai nėra atsitiktinumas. Prancūzų mada nesikeičia kas sezoną – ji nusistovi. Įgauna formą per laiką, per pasirinkimus, per tai, kas kuria vertę. Tobulai krentantys marškiniai, klasikinis švarkas, kokybiška avalynė, neutralios spalvos, natūralūs audiniai, jokio pertekliaus – tik siluetas ir detalės. Ne tendencijos, o pagrindas. Spinta nėra gausi, bet išgryninta.
Paslaptis – lengvumas: šiek tiek netvarkingi plaukai, vos pastebimas makiažas, o svarbiausia – gebėjimas būti savimi. Jos neatskiria stiliaus nuo gyvenimo. Rengiasi sau, ne kitiems, todėl jų elegancija atrodo natūrali – su subtiliu French touch.
Prancūzės stiliaus neperka – jis formuojasi kartu su jomis.
Kavinės tampa jų scenografija. Ne teatrui, o kasdienybei. Ten, kur laikas sustoja tarp dviejų espresso gurkšnių. Kur pokalbiai nėra skuboti, o tylos – nejaukios. Žmonės stebi vieni kitus – tai mėgstamiausias prancūzų užsiėmimas, tarpuose, kai jie nėra užsiėmę savimi :) . Gyvenimas vyksta ne už uždarų durų, o tiesiai gatvėje – tarp juoko, cigarečių dūmų ir lengvo Rivjeros vėjo. Jų gyvenimo būdas moko paprasto dalyko – nereikia turėti visko, kad gyventum gražiai. Pakanka mažų dalykų: gero skonio, lėto tempo, gebėjimo mėgautis. Jausti ir įkvėpti grožį pilna širdimi. Tai menas būti čia ir dabar. Gebėjimas gyventi taip, kad kiekviena diena būtų tarsi prancūziško romano juodraštis – ne tobula, bet nepaprastai tikra.
Jų meilė madai nėra paviršutiniška – tai kultūros ir paveldo dalis. Joms svarbiau žavesys nei tobulas išbaigtumas, labiau rūpi subtiliai suvilioti nei akivaizdžiai patraukti dėmesį.
Ir galiausiai supranti – prancūziškas gyvenimo būdas slypi mažuose, beveik nepastebimuose momentuose, kurie susilieja į vieną bendrą malonumo jausmą.
Turbūt ne atsitiktinai ši kelionė dar labiau leido pajusti, koks svarbus yra santykis su tuo, ką dėvi. Į savo „French workation“ lagaminą susidėjau InAvati derinius – apgalvotus, lengvus, subtilius.
Būtent jie leido jaustis taip, kaip diktuoja Rivjera – laisvai, užtikrintai ir natūraliai elegantiškai. Tai buvo drabužiai, kurių nereikia „dėvėti“ – jie tiesiog tampa tavo dalimi. Tose akimirkose, kai pamatai save lifto veidrodyje ar parduotuvės vitrinoje – ir pagauni į tave nukreiptus, susižavėjimo kupinus žvilgsnius.
Ryte su kava rankoje, dieną tarp susitikimų ar vakare leidžiantis saulei – jie prisitaiko prie ritmo, o ne atvirkščiai. Ir būtent tada supranti, kad tikras stilius gimsta ne iš pastangos, o iš jausmo – iš gebėjimo būti savimi.
